kai Nemyliu savęs sergančios

Asmeninis terapinis pasidalinimas apie savęs sergančios ar pavargusios nepriėmimą

Tyrinėju savo santykį su liga, dideliu nuovargiu, mėnesinėmis. Būsenomis, kai turiu ištraukti save iš išorinio pasaulio ir sustoti, kai nebegaliu daryti dalykų, kurie atrodė man svarbūs. Man sunku save priimti sergančią, taipogi ir savo artimąjį sergantį. Nors protu suvokiu, kad čia dabar jau geriausia yra leisti sau maksimaliai ilsėtis, bet emociškai vis tiek priešinuosi, erzinuosi, pykstu - juk čia laiko švaistymas, neproduktyvu... Atsinešiau šią temą į terapiją ir leidomės gilyn.

Pradedu įsijausti į būseną, kuri kyla, kai aš sergu, apie ką ji man yra, kaip ji reiškiasi emociškai, fiziškai. Atsigulu šonu ant pledo, kūno-judesio terapeutė mane užkloja, aš užsidengiu kaire plaštaka akis, kad būtų tamsiau ir leidžiu sau susitikti su ta būsena, eiti gilyn į ją, pilnai sutikti ją pajausti. Tokiu momentu terapeutės liudijimas ir buvimas man suteikia didelio saugumo. Fiziškai kūnas tampa sunkus, aš vis labiau atiduodu svorį grindims, jėgų mažėja aš visiškai panyru į vidų mano dėmesio išorėje lieka labai nedaug. Terapeutė manęs klausia kur aš esu. Aš atsakau, kad jaučiuosi visiškai viena, nieko nėra šalia, serganti aš visiškai vieniša ir taip pat nevertinga. Tuo metu pamatau, kad vertinga jaučiuosi kažką daranti, kažkaip siekianti įrodyti kitiems savo vertę (tame atsiranda įtampa). Tačiau, kai sergu niekas manęs nemato, aš nieko negaliu.

Terapeutė kviečia, mane dar labiau atsiverti tai būsenai, leisti sau ją patirti. Tuomet man iškyla vaizdinys, kad aš esu gilioje, tamsioje oloje, viena, ten yra šaltinis. Pamačius tą vaizdinį pajutau reakciją savo pilve, lyg ta vieta yra ir žemės planetoje kažkur fiziškai, bet taip pat ir mano pilve emociškai. Man tai buvo lyg atradimas aukso gabalėlio žemės gelmėje. Pajutau, kad tai mano esaties dalis, ji ten, tamsoje aš sutikau save. Tai yra mano dalis, kurios tikrai niekas niekas išorėje negali matyti, ji yra tik man, o gal sakyti ji esu aš? Dar neištyrinėjau, bet jausmas labai giliai ramus, kai aš prisimenu tą dalį savo pilve, kai ją jaučiu.

Man tai buvo išlaisvinantis atradimas, kad toje gelmėje aš atradau auksą, stipriai prasiplėtė amplitudė ėjimo į išorinį pasaulį ir į vidų. Tačiau tai dar ne viskas. Aš terapeutei sakau, kad nors aš ir atradau toje tamsoje save, man vis tiek liūdna, kad nėra kitų žmonių ir pasaulio, kad aš ten viena. Ir ji pasiūlė pabandyti iš šios vidinės esaties būsenos įsivaizduoti grįžimą į savo gyvenimą, santykius, veiklas. Ir tada man viskas susijungė. Vaizdinyje pajutau, kad jausdama save gelmėje aš grįžtu su pilnumo ir savipakankamumo vidine kokybe. Man labai įdomu kurti, bendrauti, žaisti gyvenimą, bet aš tą darau ne iš trūkumo, kad užsitarnaučiau vertę, pripažinimą, meilę ar dar kažką gaučiau iš kitų, bet iš džiaugsmo, lengvumo ir noro patirti. Man tuo metu atėjo mintis, kad dvasingumas man yra TAI ir atkeliauja iš tos gilios vietos manyje.

Šis patyrimas mane giliai palietė, nes jau praėjo beveik savaitė ir aš kasdien prisimenu tą pojūtį ir stiprinu ryšį su juo, su ta savo dalimi, kuri yra giliai, giliai ir tik man jaučiama ir matoma. Man tai tapo svarbiu resursu, padedančiu įsižeminti, nuraminti save, prisiminti kaip aš noriu gyventi.

Aš nebenoriu jos pamesti, nes žinau, kad jeigu nekuriu naujų vidinių ryšių su naujomis atrastomis dalimis, jos vėl gali būti užkapstytos ir paslėptos. Toliau vyksta smalsus tyrinėjimo procesas, kaip tai integruoti į gyvenimą. 🧡