Apie atsivėrimą patyrimui ir ateivio būseną

Vakar su vyru, buvom koncerte visai šalia jūros, iš esmės kopose. Ir sau sėdim prie staliuko, priešais sceną (neįtikėtina, kad tiesiog taip paprastai atsitinka puikūs dalykai, gavom tokį gerą staliuką be didelių pastangų), bet apie stebuklingus sutapimus kitą kartą.

Ir aš taip sustabdau akimirką, kad pajausčiau jos nuostabumą visu kūnu, visais jausmais, visu protu ir dar kuo tik galiu. Saulė leidžiasi ir apšviečia pušis gelsvai oranžine spalva. Švelnus vėjas glosto odą, pakeliu galvą ir matau žydrą dangų su palinkusiomis pušų viršunėmis virš manęs. Girdžiu gyvą muziką, dainuojamus žodžius. Dainų žodžiai sukelia prisiminimus, asociacijas - jausmus. Šalia yra mano mylimas vyras. Ir aš atsivėrus patyrimui. Rodos, norisi tą gėrį ir malonumą įsirašyti į save ir išsinešti su savimi. Manau kažkiek tikrai pavyko, nes dabar prisiminus, vėl gera darosi.

Tačiau tai dar ne viskas. Šią vasarą, tam, kad labiau patirčiau buvimą aš darau tokią praktiką. Ji atėjo visiškai spontaniškai pas mane, tiesiog kažkada atėjo tokia mintis. Aš įsivaizduoju, kad esu ateivis arba siela, kuri ką tik atkeliavo iš kitų planetų į šią. Ir gavo šį kūną ir aš tada naujokės žvilgsniu stebiu, kas čia per planeta, koks mano kūnas, kas per reakcijos kyla. Esu tokiame nieko nežinančiojo, smalsiojo būsenoje. Tokiame stebėtojo vaidmenyje nėra jokio vertinimo, kas blogai ar kas gerai - lieka tik toks tyras patyrimas to, kaip šią akimirką yra. Kaip šią akimirką mano kūnas, jausmai ir psichika patiria šią realybę.

Vakar sėdėdama tame koncerte irgi įsivaizdavau, kad patiriu viską naujai. Tokiame būvyje gyvenimas toks pilnas ir intensyvus, ką bedarytum. Man labai patinka pabūti ateive!
Siūlau pabandyti ir jums!



​