Skausmas mūsų viduje nori būti paglostytas ir išmylėtas

Taip, gali būti labai sunku išbūti su savo skausmu. Nenorėti savęs priimti, kai mums skauda, liūdna, kai jaučiamės išduoti, palikti, vieniši, nieko verti, išsigandę ir netikintys, kad gyvenime gali kažkas pagerėti. Ir būtent kaip tik tada mes turime progą pagilinti santykį su savimi. Būtent einant gilyn į tą skaudamą vietą ir apkabinant save tame, išgirstant apie ką yra mūsų skausmas, leidžiant sau verkti, kvėpuoti.

Tam, kad susitiktume savo skaudamą vidinę dalį neturi gyvenime nieko "ypatingai blogo" atsitikti. Kasdienybėje gali būti, kad pastebime, jog suirzome, pavargome - tai galimybė leistis pabūti su savimi giliai, su ta dalimi, kuri pavargusi, su ta dalimi, kuri susierzinusi, gal po erzuliu sutiksime kitų jausmų, su kuriais irgi galime pabūti.

Aš labai gerai suprantu, ką reiškia nenorėti būti su savo kažkokia vidine dalimi. Su savo ribotumu, nepasitikėjimu, baime, nes būna tiek savęs nepriėmimo, kad neturime resursų išbūti.

Man irgi kartais būna sunku su savimi išbūti.
Ir vis tik, kai man pavyksta nerti gilyn į savo skausmą aš lyg susirenku atskirtas savo dalis, aš lyg atsiremiu į vidinį pagrindą ir atgaunu save. Man pasidaro saugu būti su savimi, nes kažkas manyje žino, kad aš galiu pasirūpinti savo pažeidžiama dalimi. Tada mažiau esu priklausoma nuo kitų žmonių pritarimo, nuomonės. Atsiranda tas sveikas pasitikėjimas savimi, net nėra tokio kvestionavimo, kad galiu nepasitikėti. Gilus patyriminis savęs priėmimas, man reiškia, kad viskas su manimi yra gerai.

Vieną kartą terapijoje aš susitikau savo "vidinį kūdikį", kuris išsiilgęs mano dėmesio ir rūpesčio. Tai kažkokia mano asmenybės dalis, kuriai reikia mano dėmesio, mano poreikiai, kurie kartais man yra "nepatogūs" pildyti. Mano "vidinis kūdikis" nemėgsta ilgai būti su žmonėmis, nemėgsta nakvoti svetimose vietose, netoleruoja išorinio spaudimo, bet kokios rūšies prievartos, nemėgsta skubėjimo ir kitų dalykų.

Po tos sesijos aš vis dažniau prisimenu savo tą "kūdikio" dalį, uždedu ranką ant krūtinės kelis kartus dienoje, kaip simbolį, kad aš girdžiu tą dalį. Taip, man kartais irgi norėdavosi būti nepakančiai sau, "ai pakentėsiu", "ką čia prisigalvojau", "kodėl aš negaliu būti, kaip visi, tiesiog nekreipti dėmesio" - atpažįstu šias frazes. Manau jas girdėjau savo aplinkoje, kai buvai maža, ne pati sugalvojau su savimi taip elgtis.

Tačiau dabar aš renkuosi kitas frazes, ir kitą elgesį ir žinokite, liudiju savo pavyzdžiu - pasiteisina ir tikrai verta!
Aš renkuosi švelnumą ir atidumą savo "vidiniam kūdikiui" ir visiems skausmams ir kitiems jausmams, kurie atkeliauja.
Ir man iki graudulio jautri yra ši kelionė į ryšio su savimi atstatymą. Ir ta kelionė tikiu, tęsis visą gyvenimą! Ir tai yra gražu!
Man atrodo, kad mes visi, ilgimės gilaus ryšio su savimi, to gilaus švelnumo ir meilės savyje. Jo ieškome išorėje. Nu bet gi neįmanoma jo ten rasti, kai jau esame suaugę, nes išorinis pasaulis tik atspindys vidinio. Ir santykiai su žmonėmis tik atspindys santykio su savimi. Jeigu esame vaikystėje neišmylėti ir dėl to savęs dabar nemylime, tai jau negalime to tikėtis iš tėvų, tai praėjo. Tačiau jau suaugę tikrai galime pradėti šią kelionę į draugystę su savimi.
Taip, kelias nepaprastas, bet ar turime iš ko rinktis?

Kai elgiuosi su savimi švelniai ir giliai savimi rūpinuosi, tada aš ir žmones aplink save pasirenku pagal tai ar man gera šalia jų.
Kai esu švelni sau tai ir kitiems noriu būti švelni.
Kai sau sakau gražius, palaikančius žodžius - tada ir kitus galiu palaikyti ir mylėti.
Linkiu visiems su meile ir švelnumu atsigręžti į savo vidinius kūdikius, vidinius vaikus ir visas pažeidžiamas dalis.
Manau, net ir vieno žmogaus vidinė kelionė meilės link jau daro pasaulį gražesnį!
​