saviterapija diskotekoje

Išeidinėju iš šokių zonos ir pradedu jausti vidinį spaudimą kūne, vertikaliai pilve ir krūtinėje... šmėkšteli mintis, kad norėčiau čia pabūti ir pašokti. Tuojau ateina kita mintis, ,,kuri sako, kad gal ne šiandien, esu ne viena, neplanuoju ilgai užsibūti šiame renginyje’’. Mano kūne vyksta du procesai, impulsas šokti ir pasilikti šokiuose bei kitas impulsas tam priešintis, slopinti tą norą. Tai sukuria vidinį spaudimą ir įtampą kūne.
Išeinu iš salės į lauką, toliau stebiu save.

Jaučiu, lyg dalis manes kažkur liko, aš nebesu dabartyje. Mano mintys vis dar grįžinėja prie tos šokių erdvės, vyksta vidinis dialogas ,,juk neplanavau ten eiti, ką daryti, nes lyg ir noriu pašokti, bet gal man visai ten nepatiks, ne mano muzika?’’.

Man buvo toks įdomus patyrimas tą akimirką pamatyti savyje tą procesą - kaip neinant pagal savo norą ar impulsą dalis manęs lieka kažkur uždaryta, dalis dėmesio kažkur praeityje, aš jau nebesu pilna, nebesu čia. Atsiskiriu nuo savęs. Pakimbu ore, vyksta toks procesas, kai atsiranda sumaištis, daug minčių, nebeaišku ką galvoju ir ką jaučiu – viskas per kokias dvi minutes atsitinka.

Tada mane aplanko įžvalga, kad tokiu būdu mes dažnai ,,suskaldom‘‘ save. Nereaguojame į šios akimirkos situaciją taip, kaip mūsų vidus nori reaguoti – jausmo išraiška, judesiu, žodžiu, veiksmu. Toje autentiškoje reakcijoje yra energetinis, emocinis krūvis ir jis lyg ,,pririša‘‘ mūsų dėmesį. Neleisdami sau sureaguoti, taip, kaip mūsų kūnas ir psichika nori - ta reakcija niekur neišnyksta, mes tik ją nuneigiam, bandom nekreipti dėmesio. Tuomet dalis mūsų dingsta, nes mūsų dėmesys vis dar ,,prikabintas‘‘ prie tos neišpildytos reakcijos, impulso, veiksmo. Ilgainiui mes pamirštam tą pradinį norą ar impulsą ir jaučiam tik šalutinį to slopinimo efektą – įtampą, nerimą, erzulį, pasimetimą, įkyrų mąstymą, svetimumą sau.

Taip reguliariai elgiantis su savimi mes ,,skaldom‘‘ save, atitolstam nuo savęs, nebepažįstam, ko mes norim ir kas mums svarbu. Terapijoje vienas iš tikslų yra susigrąžinti nuneigtas savo asmenybės dalis, išjausti neišjaustus jausmus, prikelti nuneigtus norus, svajones, atkurti ryšį su savo kūnu, jausmais ir vidiniais impulsais, kurie kiekvieną akimirką mums rodo kelią.
Taigi vakar, aš sakau savo vyrui – man reikia padaryti eksperimentą. Ir aš nuėjau atgal į tą salę pašokti. Man reikėjo pastebėti, kaip mano viduj keisis procesai.

Bešokdama aš tapau labai gyvybinga. Jaučiausi, esanti savo kūne, jaučiau kiekvieną ląstelę. Šis procesas mane grąžino atgal prie savęs. Arti prie savo pojūčių, jausmų, išraiškos. Lyg įvyko vidinė jungtis su tuo vidiniu noru šokti, su ta mano asmenybės dalimi. Toje dalyje buvo daug energijos, kurią aš išleidau per savo kūną, per judesius. Jaučiau, kaip viso kūno ,,vidinis klimatas‘‘ keičiasi. Aš jaučiu jo vientisumą.

Akimirką pagalvojau, jeigu kas iš šono pamatytų, ką aš viduje patiriu, tai mažų mažiausiai nustebtų ir nieko nesuprastų. Iš kūno-judesio terapijos kursų aš išmokau pajausti ir judėti iš įvairių kūno sistemų. Vakar jaučiau jungiamojo audinio sistemą, kai per judesį jis aktyvuojasi ir padeda man jausti kūno vientisumą. Po to pradėjau jausti organus, kepenis, skrandį ir kitus. Organai pagal kūno terapiją psichoemociškai yra susiję su gyvybingumu, emocijomis, vitališkumu. Tai aš vakar judėjau iš savo organų. Tomis akimirkomis jaučiausi, kad kažkas labai sveiko ir naudingo vyksta mano kūne, kol aš šoku. Lyg kiekviena kūno ląstelė man šypsotųsi. Neperdedu. Tame procese aš jaučiausi labai pilna, gyva ir džiaugsminga.

Taigi, norėjau pasidalinti tokiu patyrimu. Kokios jums mintys kyla? Ar pastebite tokius vidinius procesus - kas vyksta viduje, kai išpildote savo norą, poreikį ir kas būna, kai to nepadarote? :)