KŪNO IR PSICHIKOS RYŠYS. KAIP VEIKIA KŪNO-JUDESIO TERAPIJA.

Dirbdama su žmonėmis, kurie išgyvena depresiją ir nerimo sutrikimus, pastebiu, kaip tai, ką žmogus mąsto, atsispindi jo jausmuose, o tai, kaip jaučiasi – kūne. Visi trys lygmenys yra betarpiškai susiję.              
- Agne, ką jaučiate? (vardas ir proceso eiga pakeisti)
- Bejėgiškumą, liūdesį, kaltę, jaučiuosi silpna, neturiu jėgų.
- Kokios mintys sukasi Jūsų galvoje?
- Kad esu nevykėlė, nieko nesugebu, nematau išeities, aš visus nuviliu...
- Kaip tai atsispindi Jūsų kūne?                                               - Jaučiu, lyg sunkūs maišai man būtų užkrauti ant pečių. Mane slegia prie žemės, galva pasilenkus į priekį, žvilgsnis nukreiptas žemyn, kvėpavimas paviršutinis, prislopintas, silpnumas kojose.

Toliau bendraudama su Agne daug dėmesio kreipiu į kūną, nes jis niekada nemeluoja. Galime sakyti, kad jaučiamės atsipalaidavę, bet pakelti, įtempti pečiai, pagreitėjęs paviršinis kvėpavimas išduos vidinę įtampą. Pradėdami įsisąmoninti kūno siunčiamus ženklus per pojūčius, mes lyg atgauname savo vidinį kompasą, kuris mums nuolatos rodo kelią.
 
Į kūną orientuota terapeutė Elaine L. Mayland kalba apie tai, kad mūsų kūnai yra suformuoti atitinkamai pagal pasaulėžiūrą, įsitikinimų sistemą, kurią perimame socializacijos metu iš aplinkos. Visa tai formuoja mūsų kūną, laikyseną, eiseną bei visus kitus judesius, manieras. Suvaržyti, sukaustyti judesiai gali byloti ir apie rigidiškus, nelanksčius mąstymo modelius, prie kurių esame prisirišę.
 
Norėdama aiškiau atskleisti psichikos ir kūno ryšį pateiksiu pavyzdį iš psichoterapeuto Alexander Lowen knygos „Depresija ir kūnas“ – įtampa gerklės ir kaklo raumenyse atsiranda gniaužiant ir tramdant verksmą ir riksmą. Manoma, kad įsitempusios kūno vietos savyje talpina tam tikrą emocinį krūvį, kuris gali būti išreikštas per specialius įtemptus raumenis atpalaiduojančius judesius. Tada verta suvokti šios įtampos priežastis užduodant klausimą: kokius veiksmus įtampa suvaržo? Svarbu susieti savo kūno įtampos priežastis su išgyvenimais, neretai vaikystės. Galbūt paaiškės, kad norisi saugioje, terapinėje erdvėje išrėkti kažką artimam žmogui, o gal susikaupusią kūne energiją, pvz., pyktį, norėsis išreikšti per trypimą, spardymą, trankymą kumščiais. Taip pat galimas priešingas variantas, kai susikaupusią įtampą tam tikroje kūno vietoje galima atpalaiduoti į ją sutelkus dėmesį arba prisilietus.
 
Įsisąmoninimas savo kūno pojūčių ir kūno tikrovės, kas jame vyksta yra glaudžiai susijęs su mūsų gebėjimu jausti jausmus, emocijas. Deja, vaikystėje ar paauglystėje nereto iš mūsų aplinka nepalaikė tam tikrų emocijų išgyvenimo, dėl to išmokome jas nuneigti, slopinti. Būtent tai, kad neleidome sau jausti viso jausmų spektro – džiaugsmo, entuziazmo, liūdesio, nusivylimo, gėdos, kaltės, bejėgiškumo, baimės, pykčio ir t.t. – mes pradėjome atitrūkti nuo savo kūno realybės. Tačiau tos emocijos niekur nedingo – tai yra energija, kuri liko „sėdėti“ mūsų kūne įtampų pavidalu.
 
Kvėpavimas yra puikus pavyzdys, kaip emocijos daro įtaka kūnui. Psichologas Ken Dychtwald teigia, kad paviršutinis žmogaus kvėpavimas gali veikti kaip apsauga nuo jausmų išgyvenimo. A. Lowen aiškina išsamiau – jo teigimu, neįsisąmonintos emocijos kūne gali sukurti įtampos taškus, varžančius gilų kvėpavimą. Pavyzdžiui, įtampa pečių srityje, varžanti smogiamuosius, tiesiamuosius judesius, taip pat įtampa krūtinės ląstoje, kuri suformuoja lyg šarvą, apsaugantį nuo pojūčių šioje srityje įsisąmoninimo. Prie viso to minėtas psichoterapeutas pažymi, kad įtampa gali būti ir pilve, kai slopinami seksualiniai pojūčiai bei emocinis skausmas, ir diafragmoje – dėl baimės. Visi šie aprašyti variantai sutrikdo kūno vientisumą.
 
Taigi kūno pojūčių įsisąmoninimas, gali ne tik prisidėti prie supratimo kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje, bet ir padėti tai išreikšti ar keisti. Atpalaiduojant įtampas ieškoma natūralesnių, darnesnių būdų, kaip kūnas galėtų judėti, kad jis jaustųsi integruotas, vientisas. Kūno darna atsispindi ir psichikoje. Tyrinėdami ir ieškodami alternatyvų, kaip naujai fiziškai galime judėti (tai darome per kūno ir judesio terapijos užsiėmimus) galime atrasti kūne glūdinčią išmintį apie dėsnius, kurie galioja ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir mūsų santykiuose su savimi bei pasauliu.
 
Vienas iš metodų, kaip galime išgirsti savo kūno siunčiamus signalus, yra Judesio terapijos užsiėmimai.  Jų metu mes siekiame išgirsti savo vidinį judesį, impulsą, kuris kyla viduje, ir leisti jam mus vesti. Tokios praktikos metu gali kilti aibė įvairių asmeninių suvokimų, įžvalgų ir patyrimų. Vienas jų – gali atsirasti „savojo aš“, kaip darnios, vientisos esybės išgyvenimas. Juk dažnas iš mūsų nemėgstam, nepriimam tam tikrų savo dalių, atskiriam, išsižadam, tokiu būdu vyksta susiskaldymas ir mūsų vidinė darna slopsta. Judesio terapijos metu mes patiriame, kad kiekviena mūsų asmenybės dalis, jausmas, noras, mintis – gali būti išreikšta per judesį, be jokio smerkimo ar vertinimo. Tiesiog taip, kaip yra, pilnai ir iki galo. Tokiu būdu mes susitinkame su savo vidumi. Tai gali atnešti ramybės, susitaikymo, priėmimo, vientisumo potyrius. Mes galime atrasti vidinius resursus, kurie glūdi mumyse ir kurie yra mūsų stiprybės šaltiniai. Tokie išgyvenimai daro įtaką mūsų asmenybei, juos pritaikom kasdienybėje. Labiau suprantantys, užjaučiantys, priimantys save mes renkamės atitinkamas mintis, kurias seka jausmai bei pasirinkimai, o kūnas, savo ruožtu, toliau formuojasi ir atspindi jau pasikeitusį mūsų požiūrį į save ir gyvenimą. Agnės ir daugelio kitų žmonių pasikeitę gyvenimai yra puikus to pavyzdys. ​

---