KAI APLANKO PAŽEIDŽIAMUMAS

Kai skauda, kai neramu, kai baisu - noriu būti švelni su savimi. Tais momentais jaučiu savyje gyvą pažeidžiamumą. Jis mano kūne, nuo krūtinės iki pilvo, lyg vidinė žaizda, tokia jautri, pulsuojanti, skausminga, kelianti graudulį. Ir aš pasirenku jame būti, jaučiu, kad turiu tam resursų, leisti sau patirti jį dabar, visu kūnu. Kartais būdavo, kad negaliu jame išbūti, per daug jautru, per daug skausminga, bet šią akimirką galiu.

Jaučiu vidinį virpėjimą ir drebulį einantį per visą kūną. Stebiu, būnu, patiriu, kvėpuoju, nieko neskubinu, sutinku, įsileidžiu, atsiveriu. Šalta, apsigaubiu pledu. Jaučiu, kad kūnas ir emocijos rimsta. Toks jausmas lyg atsiremiu į kažkokį pagrindą, dugną, kuris buvo po tuo pažeidžiamumu ir mane tai atpalaiduoja. Toks įspūdis, kad fiziškai nusileidžiu, atsiremiu, bet ir emociškai įsižeminu, nebesu pakibusi.

Tas vidinio pagrindo jutimas man teikia stiprybės. Atrodo, viduje atsirado vietos ir erdvės. Kai tai jaučiu savyje man saugiau. Saugiau būti savyje ir su savimi.