ATSIGRĘŽTI Į SAVE

Man yra labai giliai jautru ir žavu liudyti žmogaus atsigręžimą į save. Vietoje įprasto nusisukimo nuo sunkių jausmų, apsimetimo, kad viskas gerai, nesureikšminimo savo norų. Dažniausiai iš baimės, didelės baimės likti vienu, vienišu, prarasti ryšį, jeigu išsakysiu, ką jaučiu ar ko noriu.

Ta baimė likti vienam tokia didelė, kuri galbūt kyla iš kūdikystės ar vaikystės, tas baisus siaubas, kad neišgyvensiu vienas, padarysiu bet ką, kad tik nelikčiau vienas. Nuneigsiu, išduosiu, nematysiu savęs, kad tik Tu būtum su manimi, kad patikčiau Tau, kitiems, visiems, nes tik nuo Jūsų priklauso mano esatis, vertė. Jūs esate tokie reikšmingi, Jūsų tiek daug, o aš toks menkas, tuščias, o kartais atrodo, kad manęs net nėra, jei Jūsų nėra.

Šis patyrimas gali būti toks stiprus, kad nepaprastai kausto mūsų savarankiškumą, sveiką nepriklausomybę santykiuose ir autentišką savęs išraišką.
Tyrinėjant baimę ir tai kas už jos yra, iš kur ji kyla, įprastos reakcijos po truputį tampa labiau pažįstamos. Tada kažkuriuo metu gyjant mūsų sielos žaizdoms, to vidinio, įsibaiminusio vaiko žaizdoms – giliai išbūnant su visais jausmais, kurie sutinkami, švelniai apkabinant save juose, išgirstant giliuosius pamatinius poreikius – mūsų santykis su savimi tampa stipresnis. Aš asmeniškai savo kūne tai patiriu, lyg įsišaknijimą, kuris eina iki pat pilvo.

Šią kelionę aš vadinu transformacine, nes tada keičiasi fokusas iš orientavimosi į išorę, pereinama į vidų. Iš įprastos reakcijos, išduoti, nuneigti save dėl kitų pritarimo, mes renkamės savo vidinę tiesą, net jeigu tai reiškia, kad aš susitinku su liūdesiu, sielvartu, bejėgiškumu. Atsiranda patyrimas, kad aš jau galiu išbūti su savo jausmais, su savimi. Galiu išgyventi vienas, esu suaugęs, nebesu tas vaikas ar kūdikis. Po truputį sustiprėju iki tiek, kad galiu susitikti su savo jausmais, juos talpinti, atliepti.

Kai žmogus pradeda rinktis likti savyje, su savimi, pripažinti savo vidinę tiesą, likti arti arti savęs, gerbti tai, kas vyksta, išgyventi tuos patyrimus – malonius ir nemalonius – man tai yra labai intymu ir jautru. Manau, mane tai jaudina, nes tai lyg pojūtis, kad pagaliau, sugrįžtama namo. Galbūt po dešimtmečių klajonių ir savęs paieškų.

Tame sugrįžime, nebelieka lyginimosi ir jautimosi menkesniu ar abejonių savo verte, net tokių sąvokų nebėra. Aš esu vertingas, aš esu pakankamas, aš priimu save, aš rūpinuosi savimi, aš girdžiu save, man saugu su savimi. Aš esu ir to visiškai pakanka.
​
Tokį virsmą ir grįžimą liudiju tiek savo vidiniame gyvenime tiek savo klientuose, kurie pasitiki ir leidžiasi į šią jautrią ir labai apdovanojančią kelionę terapijos metu.

---