Apie vidinius vaikus, pažeidžiamumą ir kas padeda užaugti?

„Kartais bėgdami, nuo to, ką mes išgyvenome vaikystėje - mes taip niekada ir neužaugame“. Išgirdau frazę filme „Fatma“.

Ir šiame filme ši frazė puikiai iliustruota vienos moters istorija.
Jeigu vaikystėje, nepaisant to, kokie buvo objektyvūs įvykiai, mes savo viduje pakartotinai išgyvenome pažeminimą, atstūmimą, palikimą, išdavystę, paniekinimą ir jautėmės nesvarbūs, nereikalingi, nenormalūs, net ir mums suaugus visa tai dar vis yra mumyse, jeigu sąmoningai neskyrėme šiems jausmams laiko ir dėmesio.

Tas pažeidžiamas, „sužeistas vaikas“ vis dar yra mumyse ir jis gali pasirodyti labai netikėtose kasdienėse situacijose - kai kažkas nesilaiko duoto pažado ir mes jaučiamės išduoti, kai vadovas išsako kritiką už padarytą klaidą ir mes jaučiamės visiški nevykėliai, kai draugė pavėluoja į susitikimą ir mes jau buvome padarę išvadą, kad mes nesame pakankamai svarbūs. Į daugybę situacijų mes reaguojame iš savo „sužeisto vidinio vaiko“ pozicijos, kuris vis dar iki šiol negavo dėmesio, paguodos ir palaikymo nei iš kitų nei iš mūsų.

Dažnai šie skaudūs jausmai, mumyse yra tiek nugrūsti, kad mes net pamiršome, ką mums teko išgyventi, galvojame, kam ten kapstyti tą praeitį - baigėsi ir baigėsi. Na taip, iš tiesų, kam ten kapstyti jeigu baigėsi, bet tame ir esmė, kad nesibaigė - tos vidinės kovos vis dar vyksta žmogaus viduje, tie vaikystėje išmokti scenarijai, kaip elgtis su savo jausmais, vis dar naudojami, nors jau seniai nėra naudingi mums. Tokiu būdu, vengdami pripažinti ir susitikti su savo jausmais, kuriuos išgyvenome arba, kuriuos užspaudėme, mes ir dabar atsisakome gyvenimo. Nes gyvenimas yra jausti ir patirti. Patirti jo visas spalvas. Ir mums tai gali būti labai baisu, nes mes žinome, jog savyje turime krūvą jausmų ir neišgyvento, nepriimto skausmo.

Tie mūsų vidiniai skausmai, lyg vaiduokliai persekioja ir dabar, prašydami mūsų dėmesio. Mes nesąmoningai pasirenkam partnerius, darbovietes, draugus, kurie mums sukelia tuos pačius jausmus, kaip ir vaikystėje. Taigi kol neįsisąmoninam, nuo to neišeina pabėgti.
Kuo daugiau mes vengiame susitikti su savo pažeidžiamumu, „sužeistu vidiniu vaiku“ - tuo sunkiau mums sekasi iš tiesų užaugti ir tapti savarankiškais, pasitikinčiais ir už savo gyvenimą atsakingais žmonėmis. Tuo lengviau mums ,,įkristi’’ į bejėgiškumą, tapti priklausomais nuo santykių ar kitų priklausomybių, tuo dažniau mes vėl pasirenkam negirdėti savo poreikių ir negerbti savęs, tuo dažniau išgyvenam nerimą ir depresiją. Tuo dažniau mes vengiam pačio gyvenimo, nes jis mums per sunkus. Suaugusio žmogaus atsakomybės yra per sunkios tam viduje nepriimtam ir nesuprastam vaikui, kurio mumyse iš tiesų dar gali būti tiek daug, nepaisant to ar mums 25 ar 60 metų.

Ir visgi išeitis yra. Tam reikia drąsos, pasiryžimo ir tikėjimo, kad viskas po truputį gali keistis. Dar būtinai reikia atjautos, kad galėtume išgirsti save ir apkabinti iš tiesų pasirūpinti tais mūsų emociniais poreikiais, kurie nebuvo atliepti praeityje ir kuriuos toliau ignoruojame suaugusiame amžiuje.
​
Procesas ne iš paprastųjų, bet man be galo jautrus ir įkvepiantis, kai mes po truputį susigrąžiname teisę į save, savo patyrimą, savo jausmus, savo poreikius. Kai pradedame iš tiesų atsikovoti „vidines teritorijas“- jos priklauso mums. Atsiskyrę nuo jausmų, mes atsiskyrėme ir nuo savo kūno. Mes tapome svetimi sau. Susigrąžinimo procese, mes išverkiame, išliūdime, išpykstame, išbūname, išjudame, išrėkiame, išdaužome ir paleidžiame kas turi būti paleista, priimam kas turi būti priimta. Tokiu būdu mes po truputį užaugame, prisiimame atsakomybę už tai, kaip jaučiamės ir kokius pasirinkimus darome, esame stipresni ir drąsesni gyventi, patirti bei įgalūs dabar jau patys pasirūpinti savo emociniais ir visais kitais poreikiais.

---