|
Pirmiausia patiriu naują kelią savo viduje, o po to ten nueinu kojomis. Viena iš vietų, kurioje man nutinka tokie vidiniai patyrimai yra terapija. Pastaruosius metus lankiau individualią kūno-judesio terapiją.
Ir tikrai galiu pasakyti - terapija vienas nuostabiausių dalykų, kas man yra nutikę ir vis dar nutinka. Didžiausia vertė man yra, kad ten galiu būti, kaip esu, leisti sau būti pažeidžiama, nes būsiu priimta ir po to pati save priimsiu. Pažinusi naujas savo vidines erdves, išjautusi jas aš jaučiuosi gilesnė, stipresnė, vientisesnė. Kūno-judesio terapeutės Vilmos švelnumas, erdvės laikymas, atjauta, liudijimas ir vedimas padeda man jaustis pamatytai, išgirstai. Kiekviena sesija, lyg kokia serialo serija - pilna patyrimo, proceso, įsikūnijimų į skirtingas subasmenybes, išraiškos per garsą, judesį. Per šiuos metus atradau daugybę vidinių asmenybės dalių, kurios ieško išraiškos mano gyvenime, kurios turi savo norus, poreikius. Aš vis labiau galiu jas atpažinti, įsiklausyti ir rasti būdų, kaip joms būti bei kaip jomis pasirūpinti. Kaip pasirūpinti savimi visokia. Jeigu jaučiuosi bejėgė, pavargusi - dabar mokausi leisti sau eiti gylyn į tą būseną ir išgirsti, ko jai norisi, ką ji man nori pasakyti, vietoje to, kad ją nuneigčiau, atstumčiau. Jeigu jaučiu valdingumo, karalienės energiją ieškau būdų, kaip jai pasireikšti mano gyvenime, kurioje srityje reikia jos savybių. Įvairių asmenybės dalių pažinimas, man padeda save priimti, jaustis ramiau. Tampa taip įvairu ir įdomu gyventi, leidžiant sau smalsiai tyrinėti ir išreikšti save, suvokiant, kad manyje nėra nieko nereikalingo. Viskas turi savo vietą ir prasmę. Ačiū Vilma Kraelskaitė už šią kelionę kartu, link savęs. Ačiū, kad tu man primeni ir mokai, kaip gyventi įkūnytą gyvenimą! Kelionė dar tęsiasi!
0 Comments
Būna, kad bendraujant su kitu žmogumi, mes susiliejame ir nesuvokiame, kur baigiuosi aš, o kur prasideda kitas žmogus. Mes galime klausant kito žmogaus suprojektuoti jam savo jausmus, primesti savo nuomonę, savo požiūrį ir iš tikrųjų nepajausti, nepamatyti kito žmogaus, bei nebūti pamatyti patys.
Pratimas: kai klausote kito žmogaus pabandykite būti savo kūne - stebėti kokie pojūčiai kyla, kokie jausmai ateina, kokios emocijos ateina. Ir žinokite, kad tai ką patiriate klausant kito žmogaus, pirmiausia yra jūsų asmeninė patirtis, ji gali sutapti su pašnekovo patirtimi, bet gali ir nesutapti. Šis suvokimas, padeda suvokti ribą, tarp savęs ir kito žmogaus. Jaučiant save, suvokiant, kad turiu teisę jausti ir mąstyti taip, kaip jaučiu ir mąstau - aš galiu ir kitam leisti jausti ir mąstyti savaip. Aš galiu kitą žmogų pajausti, bet tas pajautimas vyksta mano viduje. Tik tada, kai aš turiu ryšį su savimi, aš galiu pajausti ir kitą žmogų per save. Pvz. Jeigu kalbuosi su artimuoju aš galiu sakyti, kai tu kalbi apie savo draugą, darbą ir t.t. man užspaudžia krūtinę ir darosi labai sunku ir neramu. Ar ir tu taip jautiesi? Tai yra kalbėjimas apie SAVE, savo patirtį kito žmogaus akivaizdoje, o ne spėlionės, ką kitas patiria ar patarimai, kaip turėtų būti. Man tai kelias į ryšio ir santykio kūrimą. Asmeninis terapinis pasidalinimas apie savęs sergančios ar pavargusios nepriėmimą
Tyrinėju savo santykį su liga, dideliu nuovargiu, mėnesinėmis. Būsenomis, kai turiu ištraukti save iš išorinio pasaulio ir sustoti, kai nebegaliu daryti dalykų, kurie atrodė man svarbūs. Man sunku save priimti sergančią, taipogi ir savo artimąjį sergantį. Nors protu suvokiu, kad čia dabar jau geriausia yra leisti sau maksimaliai ilsėtis, bet emociškai vis tiek priešinuosi, erzinuosi, pykstu - juk čia laiko švaistymas, neproduktyvu... Atsinešiau šią temą į terapiją ir leidomės gilyn. Pradedu įsijausti į būseną, kuri kyla, kai aš sergu, apie ką ji man yra, kaip ji reiškiasi emociškai, fiziškai. Atsigulu šonu ant pledo, kūno-judesio terapeutė mane užkloja, aš užsidengiu kaire plaštaka akis, kad būtų tamsiau ir leidžiu sau susitikti su ta būsena, eiti gilyn į ją, pilnai sutikti ją pajausti. Tokiu momentu terapeutės liudijimas ir buvimas man suteikia didelio saugumo. Fiziškai kūnas tampa sunkus, aš vis labiau atiduodu svorį grindims, jėgų mažėja aš visiškai panyru į vidų mano dėmesio išorėje lieka labai nedaug. Terapeutė manęs klausia kur aš esu. Aš atsakau, kad jaučiuosi visiškai viena, nieko nėra šalia, serganti aš visiškai vieniša ir taip pat nevertinga. Tuo metu pamatau, kad vertinga jaučiuosi kažką daranti, kažkaip siekianti įrodyti kitiems savo vertę (tame atsiranda įtampa). Tačiau, kai sergu niekas manęs nemato, aš nieko negaliu. Terapeutė kviečia, mane dar labiau atsiverti tai būsenai, leisti sau ją patirti. Tuomet man iškyla vaizdinys, kad aš esu gilioje, tamsioje oloje, viena, ten yra šaltinis. Pamačius tą vaizdinį pajutau reakciją savo pilve, lyg ta vieta yra ir žemės planetoje kažkur fiziškai, bet taip pat ir mano pilve emociškai. Man tai buvo lyg atradimas aukso gabalėlio žemės gelmėje. Pajutau, kad tai mano esaties dalis, ji ten, tamsoje aš sutikau save. Tai yra mano dalis, kurios tikrai niekas niekas išorėje negali matyti, ji yra tik man, o gal sakyti ji esu aš? Dar neištyrinėjau, bet jausmas labai giliai ramus, kai aš prisimenu tą dalį savo pilve, kai ją jaučiu. Man tai buvo išlaisvinantis atradimas, kad toje gelmėje aš atradau auksą, stipriai prasiplėtė amplitudė ėjimo į išorinį pasaulį ir į vidų. Tačiau tai dar ne viskas. Aš terapeutei sakau, kad nors aš ir atradau toje tamsoje save, man vis tiek liūdna, kad nėra kitų žmonių ir pasaulio, kad aš ten viena. Ir ji pasiūlė pabandyti iš šios vidinės esaties būsenos įsivaizduoti grįžimą į savo gyvenimą, santykius, veiklas. Ir tada man viskas susijungė. Vaizdinyje pajutau, kad jausdama save gelmėje aš grįžtu su pilnumo ir savipakankamumo vidine kokybe. Man labai įdomu kurti, bendrauti, žaisti gyvenimą, bet aš tą darau ne iš trūkumo, kad užsitarnaučiau vertę, pripažinimą, meilę ar dar kažką gaučiau iš kitų, bet iš džiaugsmo, lengvumo ir noro patirti. Man tuo metu atėjo mintis, kad dvasingumas man yra TAI ir atkeliauja iš tos gilios vietos manyje. Šis patyrimas mane giliai palietė, nes jau praėjo beveik savaitė ir aš kasdien prisimenu tą pojūtį ir stiprinu ryšį su juo, su ta savo dalimi, kuri yra giliai, giliai ir tik man jaučiama ir matoma. Man tai tapo svarbiu resursu, padedančiu įsižeminti, nuraminti save, prisiminti kaip aš noriu gyventi. Aš nebenoriu jos pamesti, nes žinau, kad jeigu nekuriu naujų vidinių ryšių su naujomis atrastomis dalimis, jos vėl gali būti užkapstytos ir paslėptos. Toliau vyksta smalsus tyrinėjimo procesas, kaip tai integruoti į gyvenimą. 🧡  Kai skauda, kai neramu, kai baisu - noriu būti švelni su savimi. Tais momentais jaučiu savyje gyvą pažeidžiamumą. Jis mano kūne, nuo krūtinės iki pilvo, lyg vidinė žaizda, tokia jautri, pulsuojanti, skausminga, kelianti graudulį. Ir aš pasirenku jame būti, jaučiu, kad turiu tam resursų, leisti sau patirti jį dabar, visu kūnu. Kartais būdavo, kad negaliu jame išbūti, per daug jautru, per daug skausminga, bet šią akimirką galiu.
Jaučiu vidinį virpėjimą ir drebulį einantį per visą kūną. Stebiu, būnu, patiriu, kvėpuoju, nieko neskubinu, sutinku, įsileidžiu, atsiveriu. Šalta, apsigaubiu pledu. Jaučiu, kad kūnas ir emocijos rimsta. Toks jausmas lyg atsiremiu į kažkokį pagrindą, dugną, kuris buvo po tuo pažeidžiamumu ir mane tai atpalaiduoja. Toks įspūdis, kad fiziškai nusileidžiu, atsiremiu, bet ir emociškai įsižeminu, nebesu pakibusi. Tas vidinio pagrindo jutimas man teikia stiprybės. Atrodo, viduje atsirado vietos ir erdvės. Kai tai jaučiu savyje man saugiau. Saugiau būti savyje ir su savimi.  Man yra labai giliai jautru ir žavu liudyti žmogaus atsigręžimą į save. Vietoje įprasto nusisukimo nuo sunkių jausmų, apsimetimo, kad viskas gerai, nesureikšminimo savo norų. Dažniausiai iš baimės, didelės baimės likti vienu, vienišu, prarasti ryšį, jeigu išsakysiu, ką jaučiu ar ko noriu.
Ta baimė likti vienam tokia didelė, kuri galbūt kyla iš kūdikystės ar vaikystės, tas baisus siaubas, kad neišgyvensiu vienas, padarysiu bet ką, kad tik nelikčiau vienas. Nuneigsiu, išduosiu, nematysiu savęs, kad tik Tu būtum su manimi, kad patikčiau Tau, kitiems, visiems, nes tik nuo Jūsų priklauso mano esatis, vertė. Jūs esate tokie reikšmingi, Jūsų tiek daug, o aš toks menkas, tuščias, o kartais atrodo, kad manęs net nėra, jei Jūsų nėra. Šis patyrimas gali būti toks stiprus, kad nepaprastai kausto mūsų savarankiškumą, sveiką nepriklausomybę santykiuose ir autentišką savęs išraišką. Tyrinėjant baimę ir tai kas už jos yra, iš kur ji kyla, įprastos reakcijos po truputį tampa labiau pažįstamos. Tada kažkuriuo metu gyjant mūsų sielos žaizdoms, to vidinio, įsibaiminusio vaiko žaizdoms – giliai išbūnant su visais jausmais, kurie sutinkami, švelniai apkabinant save juose, išgirstant giliuosius pamatinius poreikius – mūsų santykis su savimi tampa stipresnis. Aš asmeniškai savo kūne tai patiriu, lyg įsišaknijimą, kuris eina iki pat pilvo. Šią kelionę aš vadinu transformacine, nes tada keičiasi fokusas iš orientavimosi į išorę, pereinama į vidų. Iš įprastos reakcijos, išduoti, nuneigti save dėl kitų pritarimo, mes renkamės savo vidinę tiesą, net jeigu tai reiškia, kad aš susitinku su liūdesiu, sielvartu, bejėgiškumu. Atsiranda patyrimas, kad aš jau galiu išbūti su savo jausmais, su savimi. Galiu išgyventi vienas, esu suaugęs, nebesu tas vaikas ar kūdikis. Po truputį sustiprėju iki tiek, kad galiu susitikti su savo jausmais, juos talpinti, atliepti. Kai žmogus pradeda rinktis likti savyje, su savimi, pripažinti savo vidinę tiesą, likti arti arti savęs, gerbti tai, kas vyksta, išgyventi tuos patyrimus – malonius ir nemalonius – man tai yra labai intymu ir jautru. Manau, mane tai jaudina, nes tai lyg pojūtis, kad pagaliau, sugrįžtama namo. Galbūt po dešimtmečių klajonių ir savęs paieškų. Tame sugrįžime, nebelieka lyginimosi ir jautimosi menkesniu ar abejonių savo verte, net tokių sąvokų nebėra. Aš esu vertingas, aš esu pakankamas, aš priimu save, aš rūpinuosi savimi, aš girdžiu save, man saugu su savimi. Aš esu ir to visiškai pakanka. Tokį virsmą ir grįžimą liudiju tiek savo vidiniame gyvenime tiek savo klientuose, kurie pasitiki ir leidžiasi į šią jautrią ir labai apdovanojančią kelionę terapijos metu.  Taip, gali būti labai sunku išbūti su savo skausmu. Nenorėti savęs priimti, kai mums skauda, liūdna, kai jaučiamės išduoti, palikti, vieniši, nieko verti, išsigandę ir netikintys, kad gyvenime gali kažkas pagerėti. Ir būtent kaip tik tada mes turime progą pagilinti santykį su savimi. Būtent einant gilyn į tą skaudamą vietą ir apkabinant save tame, išgirstant apie ką yra mūsų skausmas, leidžiant sau verkti, kvėpuoti.
Tam, kad susitiktume savo skaudamą vidinę dalį neturi gyvenime nieko "ypatingai blogo" atsitikti. Kasdienybėje gali būti, kad pastebime, jog suirzome, pavargome - tai galimybė leistis pabūti su savimi giliai, su ta dalimi, kuri pavargusi, su ta dalimi, kuri susierzinusi, gal po erzuliu sutiksime kitų jausmų, su kuriais irgi galime pabūti. Aš labai gerai suprantu, ką reiškia nenorėti būti su savo kažkokia vidine dalimi. Su savo ribotumu, nepasitikėjimu, baime, nes būna tiek savęs nepriėmimo, kad neturime resursų išbūti. Man irgi kartais būna sunku su savimi išbūti. Ir vis tik, kai man pavyksta nerti gilyn į savo skausmą aš lyg susirenku atskirtas savo dalis, aš lyg atsiremiu į vidinį pagrindą ir atgaunu save. Man pasidaro saugu būti su savimi, nes kažkas manyje žino, kad aš galiu pasirūpinti savo pažeidžiama dalimi. Tada mažiau esu priklausoma nuo kitų žmonių pritarimo, nuomonės. Atsiranda tas sveikas pasitikėjimas savimi, net nėra tokio kvestionavimo, kad galiu nepasitikėti. Gilus patyriminis savęs priėmimas, man reiškia, kad viskas su manimi yra gerai. Vieną kartą terapijoje aš susitikau savo "vidinį kūdikį", kuris išsiilgęs mano dėmesio ir rūpesčio. Tai kažkokia mano asmenybės dalis, kuriai reikia mano dėmesio, mano poreikiai, kurie kartais man yra "nepatogūs" pildyti. Mano "vidinis kūdikis" nemėgsta ilgai būti su žmonėmis, nemėgsta nakvoti svetimose vietose, netoleruoja išorinio spaudimo, bet kokios rūšies prievartos, nemėgsta skubėjimo ir kitų dalykų. Po tos sesijos aš vis dažniau prisimenu savo tą "kūdikio" dalį, uždedu ranką ant krūtinės kelis kartus dienoje, kaip simbolį, kad aš girdžiu tą dalį. Taip, man kartais irgi norėdavosi būti nepakančiai sau, "ai pakentėsiu", "ką čia prisigalvojau", "kodėl aš negaliu būti, kaip visi, tiesiog nekreipti dėmesio" - atpažįstu šias frazes. Manau jas girdėjau savo aplinkoje, kai buvai maža, ne pati sugalvojau su savimi taip elgtis. Tačiau dabar aš renkuosi kitas frazes, ir kitą elgesį ir žinokite, liudiju savo pavyzdžiu - pasiteisina ir tikrai verta! Aš renkuosi švelnumą ir atidumą savo "vidiniam kūdikiui" ir visiems skausmams ir kitiems jausmams, kurie atkeliauja. Ir man iki graudulio jautri yra ši kelionė į ryšio su savimi atstatymą. Ir ta kelionė tikiu, tęsis visą gyvenimą! Ir tai yra gražu! Man atrodo, kad mes visi, ilgimės gilaus ryšio su savimi, to gilaus švelnumo ir meilės savyje. Jo ieškome išorėje. Nu bet gi neįmanoma jo ten rasti, kai jau esame suaugę, nes išorinis pasaulis tik atspindys vidinio. Ir santykiai su žmonėmis tik atspindys santykio su savimi. Jeigu esame vaikystėje neišmylėti ir dėl to savęs dabar nemylime, tai jau negalime to tikėtis iš tėvų, tai praėjo. Tačiau jau suaugę tikrai galime pradėti šią kelionę į draugystę su savimi. Taip, kelias nepaprastas, bet ar turime iš ko rinktis? Kai elgiuosi su savimi švelniai ir giliai savimi rūpinuosi, tada aš ir žmones aplink save pasirenku pagal tai ar man gera šalia jų. Kai esu švelni sau tai ir kitiems noriu būti švelni. Kai sau sakau gražius, palaikančius žodžius - tada ir kitus galiu palaikyti ir mylėti. Linkiu visiems su meile ir švelnumu atsigręžti į savo vidinius kūdikius, vidinius vaikus ir visas pažeidžiamas dalis. Manau, net ir vieno žmogaus vidinė kelionė meilės link jau daro pasaulį gražesnį!  Dažnai girdžiu iš žmonių - ,, noriu jaustis stipri’’, ,,noriu atsipalaiduoti ir mėgautis’’, ,,noriu daugiau džiaugtis’’, ,,noriu jaustis verta ir gerbiama’’ ir t.t.
Tuo pačiu pastebiu, kad mes šių kokybių, kurių taip siekiame, tuo pačiu ir vengiame. Tuo tarpu renkamės įprastas savijautas, kai jaučiamės bejėgiai, įsitempę, paniurę, neverti ir negerbiami. Ir nors atrodo paradoksaliai, bet mes renkamės tai, kas mums įprasta ir pažįstama, nes būti stipriu, atsipalaidavusiu ir vertingu, gali būti labai nauja, baisu, o gal net sietis su kažkokia praeityje įvykusia skaudžia patirtimi. Šiandien stebiu kas vyksta manyje, kai gaunu atsiliepimą iš dalyvės, jog jai buvo naudingas mano kursas ir kiek daug vertės ji randa mano vedamuose užsiėmimuose. Pamatau tokią reakciją savyje - greitai perskaitau atsiliepimą ir einu toliau prie kitų reikalų. Ir tada save sustabdau, pala, kas čia atsitiko, nuo ko aš bėgu? Aš bėgu nuo vidinio pajautimo, kad aš sukuriu vertės žmonės už kurią jie yra dėkingi. Tada nusprendžiu sustoti ir leisti sau išgyventi dalyvės komplimentą pilnai visu kūnu ir jausmais. Juk tai yra tai, ko aš noriu, aš noriu jaustis įvertinta už tai, ką darau. Ir tai vyksta jau dabar, šiandien, šią akimirką. Kvėpuoju ir leidžiu kiekvienai kūno ląstelei tai patirti. Jaučiu, kaip ta patirtis nusėda mano kūne, jaučiuosi įsižeminusi, pasitikinti ir stipri. Štai atsiliepimas : ,,Šis kursas, kaip ir ankstesnis („Aš savo kūne“) man buvo atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai, jaučiu, kaip šiuose kursuose stiprėja ryšys tarp jų. Man tai labai svarbu, nes daugiausiai mano gyvenime visgi veikia protas, dvasiniai dalykai vėl atskirai, o kūnas išvis būdavo paliktas pats sau. Užsiėmimuose ne tik atrodo, kad tampu vientisesnė, po jų jaučiu daugiau džiaugsmo, pailsiu, atgaunu ne tik fizines jėgas, bet atrodo, kad stiprėju ir viduje. Vienas didžiausių privalumų, kuriais džiaugiuosi, yra tas, kad išmokau kokybiškiau atsipalaiduoti, net kai tam turiu vos kelias minutes, nesvarbu, ar esu darbe, ar keliauju mašina. O vakare itin greit užmiegu, nebereikia vartytis. Giedrė“. O kaip jūs išgyvenate komplimentus? Ar leidžiate sau juos patirti?  „Kartais bėgdami, nuo to, ką mes išgyvenome vaikystėje - mes taip niekada ir neužaugame“. Išgirdau frazę filme „Fatma“.
Ir šiame filme ši frazė puikiai iliustruota vienos moters istorija. Jeigu vaikystėje, nepaisant to, kokie buvo objektyvūs įvykiai, mes savo viduje pakartotinai išgyvenome pažeminimą, atstūmimą, palikimą, išdavystę, paniekinimą ir jautėmės nesvarbūs, nereikalingi, nenormalūs, net ir mums suaugus visa tai dar vis yra mumyse, jeigu sąmoningai neskyrėme šiems jausmams laiko ir dėmesio. Tas pažeidžiamas, „sužeistas vaikas“ vis dar yra mumyse ir jis gali pasirodyti labai netikėtose kasdienėse situacijose - kai kažkas nesilaiko duoto pažado ir mes jaučiamės išduoti, kai vadovas išsako kritiką už padarytą klaidą ir mes jaučiamės visiški nevykėliai, kai draugė pavėluoja į susitikimą ir mes jau buvome padarę išvadą, kad mes nesame pakankamai svarbūs. Į daugybę situacijų mes reaguojame iš savo „sužeisto vidinio vaiko“ pozicijos, kuris vis dar iki šiol negavo dėmesio, paguodos ir palaikymo nei iš kitų nei iš mūsų. Dažnai šie skaudūs jausmai, mumyse yra tiek nugrūsti, kad mes net pamiršome, ką mums teko išgyventi, galvojame, kam ten kapstyti tą praeitį - baigėsi ir baigėsi. Na taip, iš tiesų, kam ten kapstyti jeigu baigėsi, bet tame ir esmė, kad nesibaigė - tos vidinės kovos vis dar vyksta žmogaus viduje, tie vaikystėje išmokti scenarijai, kaip elgtis su savo jausmais, vis dar naudojami, nors jau seniai nėra naudingi mums. Tokiu būdu, vengdami pripažinti ir susitikti su savo jausmais, kuriuos išgyvenome arba, kuriuos užspaudėme, mes ir dabar atsisakome gyvenimo. Nes gyvenimas yra jausti ir patirti. Patirti jo visas spalvas. Ir mums tai gali būti labai baisu, nes mes žinome, jog savyje turime krūvą jausmų ir neišgyvento, nepriimto skausmo. Tie mūsų vidiniai skausmai, lyg vaiduokliai persekioja ir dabar, prašydami mūsų dėmesio. Mes nesąmoningai pasirenkam partnerius, darbovietes, draugus, kurie mums sukelia tuos pačius jausmus, kaip ir vaikystėje. Taigi kol neįsisąmoninam, nuo to neišeina pabėgti. Kuo daugiau mes vengiame susitikti su savo pažeidžiamumu, „sužeistu vidiniu vaiku“ - tuo sunkiau mums sekasi iš tiesų užaugti ir tapti savarankiškais, pasitikinčiais ir už savo gyvenimą atsakingais žmonėmis. Tuo lengviau mums ,,įkristi’’ į bejėgiškumą, tapti priklausomais nuo santykių ar kitų priklausomybių, tuo dažniau mes vėl pasirenkam negirdėti savo poreikių ir negerbti savęs, tuo dažniau išgyvenam nerimą ir depresiją. Tuo dažniau mes vengiam pačio gyvenimo, nes jis mums per sunkus. Suaugusio žmogaus atsakomybės yra per sunkios tam viduje nepriimtam ir nesuprastam vaikui, kurio mumyse iš tiesų dar gali būti tiek daug, nepaisant to ar mums 25 ar 60 metų. Ir visgi išeitis yra. Tam reikia drąsos, pasiryžimo ir tikėjimo, kad viskas po truputį gali keistis. Dar būtinai reikia atjautos, kad galėtume išgirsti save ir apkabinti iš tiesų pasirūpinti tais mūsų emociniais poreikiais, kurie nebuvo atliepti praeityje ir kuriuos toliau ignoruojame suaugusiame amžiuje. Procesas ne iš paprastųjų, bet man be galo jautrus ir įkvepiantis, kai mes po truputį susigrąžiname teisę į save, savo patyrimą, savo jausmus, savo poreikius. Kai pradedame iš tiesų atsikovoti „vidines teritorijas“- jos priklauso mums. Atsiskyrę nuo jausmų, mes atsiskyrėme ir nuo savo kūno. Mes tapome svetimi sau. Susigrąžinimo procese, mes išverkiame, išliūdime, išpykstame, išbūname, išjudame, išrėkiame, išdaužome ir paleidžiame kas turi būti paleista, priimam kas turi būti priimta. Tokiu būdu mes po truputį užaugame, prisiimame atsakomybę už tai, kaip jaučiamės ir kokius pasirinkimus darome, esame stipresni ir drąsesni gyventi, patirti bei įgalūs dabar jau patys pasirūpinti savo emociniais ir visais kitais poreikiais.  Vakar su vyru, buvom koncerte visai šalia jūros, iš esmės kopose. Ir sau sėdim prie staliuko, priešais sceną (neįtikėtina, kad tiesiog taip paprastai atsitinka puikūs dalykai, gavom tokį gerą staliuką be didelių pastangų), bet apie stebuklingus sutapimus kitą kartą.
Ir aš taip sustabdau akimirką, kad pajausčiau jos nuostabumą visu kūnu, visais jausmais, visu protu ir dar kuo tik galiu. Saulė leidžiasi ir apšviečia pušis gelsvai oranžine spalva. Švelnus vėjas glosto odą, pakeliu galvą ir matau žydrą dangų su palinkusiomis pušų viršunėmis virš manęs. Girdžiu gyvą muziką, dainuojamus žodžius. Dainų žodžiai sukelia prisiminimus, asociacijas - jausmus. Šalia yra mano mylimas vyras. Ir aš atsivėrus patyrimui. Rodos, norisi tą gėrį ir malonumą įsirašyti į save ir išsinešti su savimi. Manau kažkiek tikrai pavyko, nes dabar prisiminus, vėl gera darosi. Tačiau tai dar ne viskas. Šią vasarą, tam, kad labiau patirčiau buvimą aš darau tokią praktiką. Ji atėjo visiškai spontaniškai pas mane, tiesiog kažkada atėjo tokia mintis. Aš įsivaizduoju, kad esu ateivis arba siela, kuri ką tik atkeliavo iš kitų planetų į šią. Ir gavo šį kūną ir aš tada naujokės žvilgsniu stebiu, kas čia per planeta, koks mano kūnas, kas per reakcijos kyla. Esu tokiame nieko nežinančiojo, smalsiojo būsenoje. Tokiame stebėtojo vaidmenyje nėra jokio vertinimo, kas blogai ar kas gerai - lieka tik toks tyras patyrimas to, kaip šią akimirką yra. Kaip šią akimirką mano kūnas, jausmai ir psichika patiria šią realybę. Vakar sėdėdama tame koncerte irgi įsivaizdavau, kad patiriu viską naujai. Tokiame būvyje gyvenimas toks pilnas ir intensyvus, ką bedarytum. Man labai patinka pabūti ateive! Siūlau pabandyti ir jums!  Mūsų vidinis pasaulis nori reguliaraus mūsų dėmesio. Kai jo pritrūksta, atsiranda įvairūs simptomai – kūno skausmai, nerimas, nuovargis, apatija, pykčio proveržiai, konfliktai, irzlumas ir pan.
Pvz. Paimkime liūdesio jausmą. Klientė jaučia liūdesį, kuris kūne atsispindi spaudimo pojūčiu krūtinėje. Tada pasiūlau ten dėmesingai pabūti. Gali būti, kad to nelabai norisi, gal kaip tik iš visų jėgų mėnesius, ar metus buvo bėgama nuo to jausmo, nes jis byloja apie kažką jautraus, skausmingo ir baisaus. Tačiau dabar kabinete esame dviese aš esu klientės liudytoja ir palydėtoja. Mes kartu keliaujame pabūti su tuo kas yra jos viduje. Jai nebereikia su liūdesiu susitikti vienai, dabar mes dviese. Terapeuto dėmesys sukuria saugią erdvę, kurioje pati klientė gali pasižiūrėti į savo jausmą. Nereikia nieko daryti, taisyti, sutvarkyti – tiesiog pabūti. Galbūt uždėti rankas sau ant krūtinės, nukreipti vidinį žvilgsnį į tą kūnišką pojūtį ir pabūti šalia to liūdesio, arba pačiame liūdesyje. Tai labai gyvas procesas. Jam reikia atjautos, atvirumo ir lėtumo. Pirmiausia šios savybės gali ateiti iš terapeuto, po to jos įsikūnija ir į klientą. Vien skiriant dėmesį savo vidui, dalykai keičiasi, liūdesys mainosi, sklaidosi, tampa kažkuo kitu. O galbūt paaiškėja koks kitas žingsnis, ko mums dabar reikia. Taip pat keičiasi ir mūsų santykis su savo jausmu. Atsiranda naujų būdų, kaip ateityje mes galime su savo įvairiomis būsenomis išbūti, susidraugauti. Man tai nuostabi meilės sau išraiška. Taip jautriai pastebėti, pamatyti, pabūti su savimi, savo jausmu, pojūčiu. Pabūti tiek kiek reikės, neskubinant, nekritikuojant, o klausant ir jaučiant. Taip, kaip su mažu vaiku galėtume pabūti, kai jam liūdna. Dėmesingas buvimas ir apkabinimas geriausiai gydo. Jausmai keičiasi. Gyvenimas teka. Kartais mes turime apleistų vidinių erdvių, kuriose seniai nesilankėme ir po ilgo laiko gali būti baisu vienam ten eiti. Galbūt įvairūs kūno negalavimai, nerimas, baimės, nepasitikėjimas savimi, pasimetimas, padidėjęs jautrumas, irzlumas praneša, kad laikas apsilankyti savo viduje. |